Linai yra unikalūs augalai, kuriuose daug augalinių baltymų, vitaminų, mikroelementų ir ląstelienos. Jau mūsų močiutės žinojo apie stebuklingas linų savybes ir sugalvotus receptus perduodavo iš lūpų į lūpas. Archeologiniai tyrinėjimai patvirtina faktą, kad mūsų protėviai žinojo linus ir plačiai juos naudojo audiniams ir kaip svarbų maistinių medžiagų šaltinį, kai trūkdavo mėsos.
Linų sėklos (sėmenys) – rudai gelsvos, blizgančios, lygiu paviršiumi, bekvapės. Jose yra iki 48 % aliejų ir iki 12 % gleivių. Sėmenys turi labai daug maistinių medžiagų. Juose yra 26 % baltymų, 40 % riebalų (oleino, linolo, linoleno, stearino ir palmitino riebalų rūgščių gliceridų (30–40 %); glikozido linamarino (1,5 %), gleivių (5–12 %), baltyminių medžiagų (18–33 %), vitamino C, organinių rūgščių, fermentų), 22 % angliavandenių, 8 % ląstelienos, 4 % pelenų. Linų baltymuose yra visų mūsų organizmui reikalingų aminorūgščių.
Maistui tinka ir termiškai neapdoroti sėmenys. Tada baltymai yra aktyvesni ir organizmas lengviau juos pasisavina. Sėmenyse, palyginti su ankštiniais, yra dvigubai daugiau aliejų ir 30 proc. daugiau biologiškai aktyvių riebalų. Angliavandenių sėmenyse 1,7 karto daugiau nei sojose. Dažniausiai sėmenys maistui vartojami sumalti. Jie valgomi kaip maloniai kvepianti košelė. Susmulkinti sėmenys turi didesnį kontakto su skrandžio sultimis paviršių, todėl organizmas lengviau pasisavina juose esančias naudingąsias medžiagas. Tokiu mišiniu galima skaninti įvairius patiekalus, nekeičiant gamybos technologijos, bet geriausia jų įberti į patiekalą baigiant gaminti arba prieš pat patiekiant. Sėmenys padidina patiekalo maistines savybes ir pagerina jo skonį. Iš susmulkintų sėmenų galima pagaminti skanią chalvą, išvirti kisielių ar iškepti duoną, jais galima skaninti salotas, pirmuosius ir antruosius patiekalus. Iš sėmenų spaudžiamas specifinio kvapo aliejus.
Pluoštinis linas – vienmetis žolinis augalas. Jis žydi birželio–liepos mėn., vaisiai subręsta liepos–rugpjūčio mėn.
Vaistams vartojamos linų sėklos (Semina Lini) ir iš jų išspaustas aliejus (Oleum Lini). Sėklos rudai gelsvos, blizgančios, lygiu paviršiumi, bekvapės. Turi iki 48 % aliejų ir iki 12 % gleivių.
Linų, kaip ir kitų gleives kaupiančių augalų (gysločių, liepų, šalpusnių, svilarožių), gydomasis mechanizmas toks: gleivingosios medžiagos, patekusios ant virškinamojo trakto gleivinės arba žaizdos paviršiaus, sudaro plėvelę, kuri pažeistus audinius apsaugo nuo išorinių dirgiklių. Organizme gleivės sugeria į jį patekusias nuodingas medžiagas, todėl šios negali patekti į kraują ir apnuodyti organizmo.
Linų sėklų užpilo geriama sergant virškinamojo trakto ligomis: skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opalige, kolitu, enterokolitu.
Iš linų sėklų spaudžiamas sėmenų aliejus. Jis vertingas tuo, kad turi daug nesočiųjų riebalų rūgščių, kurios mažina cholesterolio perteklių organizme.
Liaudies medicinoje linai vartojami jau seniai. Sutrintų, nuplikintų sėklų dėdavo ant odos jai minkštinti. Sergantieji lėtiniu vidurių užkietėjimu prieš miegą gerdavo stiklinę sėmenų užpilo, kurį gamindavo 1 arbatinį šaukštelį žaliavos užpildami stikline vandens. Sėmenų aliejumi varydavo kirmėles, o džiovintos linų žolės ištrauka būdavo geriama sergant inkstų ir šlapimo pūslės ligomis. Sumaltų ir verdančiame vandenyje nuplikytų sėklų kompresus dėdavo ant vočių, kad jos greičiau subręstų ir mažiau skaudėtų.
Naudotos literatūros sąrašas:
- Butkus, V., et. al. Mažieji miško turtai. Vilnius: Mokslas 1987.
- Čekauskaitė, L. Gamtos vaistinėlė. Kaunas: Spindulys, 2003.
- Kaunienė, V.; Kaunas, E. Vaistingieji augalai. Žinynas. Kaunas: Varpas, 1991.
- Obelevičius, K; Petkevičiūtė, S; E. Šeinauskienė, E. Prieskoninių augalų ir jų vartojimo žinynas. Kaunas: Lututė, 2011.
- Ragažinskienė, O.; Rimkienė, S.; Sasnauskas, V. Vaistinių augalų enciklopedija. Kaunas: Lututė, 2005.
