Kmynas – vertingas, vienas iš seniausiai žinomų aromatingųjų augalų, kilęs iš senovės Egipto. Tai populiarus prieskonis Indijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Meksikoje. Be kulinarinio naudojimo, kmynai taip pat labai vertinami dėl kitų naudingų savybių, kurias jiems suteikia biologiškai aktyvios veikliosios medžiagos.
Kmynų sėklose susikaupia 3–7 % eterinio aliejaus, kurio svarbiausios sudėtinės dalys yra karvonas (iki 60 %) ir limonenas (iki 40 %). Be to, jose yra 14–22 % riebalų, 20–30 % baltymų, rauginių medžiagų, flavonoidų kvercitino ir kemferolio, sakų, pigmentų. Kmynuose gausu geležies, jų arbata yra puikus gaivinamasis gėrimas, mažina nuovargį. Kmynai gali būti veiksmingi metant svorį ir mažinant riebalų kiekį, nes turi daug fitosterolio. Fitosterolis neleidžia organizme kauptis cholesteroliui. Kai kurie specialistai teigia, kad kmynai greitina medžiagų apykaitą.
Kmynai subręsta (paruduoja sėklos) iki liepos trečios dekados. Kadangi sėklos subręsta ne vienu laiku, o subrendusios greitai nubyra, rekomenduojama derlių imti tuomet, kai paruduoja 20–30 % sėklų. Nupjautą derlių reikia saugoti nuo lietaus, nes sulytos sėklos pajuosta ir netenka kokybės. Išdžiūvę kmynai labai lengvai byra ir juos galima kulti bet kokia kuliamąja arba kombainu. Iškultos sėklos išvalomos ir džiovinamos, paskleidus plonu sluoksniu, gerai vėdinamoje patalpoje ar lauke, kartais pamaišomos.
Išdžiūvusios sėklos labai aromatingos, karčiai deginančio skonio. Drėgmės jose gali būti ne daugiau kaip 12 %, pelenų žaliavą sudeginus – 8 %, pažeistų ir nepribrendusių vaisių – 2 %, organinių priemaišų –1 %, mineralinių – 0,5 %.
Medicinoje kmynų sėklų užpilas vartojamas nuo įvairių žarnyno sutrikimų. Jis slopina rūgimo procesus virškinamajame trakte ir mažina vidurių pūtimą, malšina lygiųjų raumenų spazmus (žarnyno, tulžies pūslės, gimdos, šlapimo takų).
Liaudies medicinoje kmynų sėklos vartojamos apetitui žadinti.
Kmynų sėklų kaip prieskonio dedama į duonos, pyrago gaminius, įvairius patiekalus, rauginamus kopūstus, girą, kitus nealkoholinius gėrimus.
Naudotos literatūros sąrašas
- Butkus, V., et. al. Mažieji miško turtai. Vilnius: Mokslas 1987.
- Čekauskaitė, L. Gamtos vaistinėlė. Kaunas: Spindulys, 2003.
- Kaunienė, V.; Kaunas, E. Vaistingieji augalai. Žinynas. Kaunas: Varpas, 1991.
- Obelevičius, K; Petkevičiūtė, S; E. Šeinauskienė, E. Prieskoninių augalų ir jų vartojimo žinynas. Kaunas: Lututė, 2011.
- Ragažinskienė, O.; Rimkienė, S.; Sasnauskas, V. Vaistinių augalų enciklopedija. Kaunas: Lututė, 2005.
